Prof. Arūno Streikaus metų paskaita - „Ir nebūtinai visada turi triumfuoti melai ir neteisybės“

taip tai ačiū už tokį jausmingą pristatymą čia mano mano personos ir tokį truputį iškreiptą iškart pasijutau čia kažkoks supermenas kuris čia padaro tiek daug per metus bet iš tikrųjų tai visi tie darbai kurie kažkaip taip tiesiog turbūt sutapo kad šiais metais yra finišas kai kurių darbų kurie pradėti iš tikrųjų jau jau senokai prieš prš gal net gerus 10 metų ir tos dvi knygos pakrikštytos dvinukėmis iš tikrųjų ten buvo senesnių darbų rezultatas ir šiandien nors ir buvo tame paskaitos kvietime facebooke įdėtos tos jau pasirodžiusios knygos bet aš šiandien apie jas visiškai nešnekėsiu ir nesiremsiu jomis o

pasinaudosiu šita man suteikta progą truputį pristatyti tai ką nuveikiau iš tikrųjų per paskutinius du metus vykdydamas reikia informuoti apie tai lietuvos mokslo tarybos litonistikos plėtros projektą šventasis sostas ir lietuva šaltojo antroj pasaulinio karo metais ir šaltojo karo pradžios metais ir kaip žinia šitą tokį tyrimą iš esmės įgalino tai kad e 2022 20 metais buvo atidaryti popiežiaus pijaus 12 pontifikato metų archyvai ir įvyko prieš pat pandemiją ir plūstelėjo e kurys žmonių į tuos archyvus tikėdamasi ten rasti visus paslėptus dalykus apie apie popiežiaus gyvenimą ir veiklą antro pasaulinio karo ypač metais bet laimė pandemijos sustabdė visą tą

srautą ir tiktai jau praktiškai nuo 2022 metų pavasario buvo tapo įmanoma su kaukėmis dirbti archyve tai va čia toj antraštinėj tokioj skaidr aš ir įdėjau viena viena dešinėj pusėj mano darbo viet ta archyve iš kurios simboliškai matosi herojus kuris buvo pagrindinis mano tyrimo objektas tai yra popiežiaus pijaus 12o lenta kaip tos to salės nu memorialinė lenta ir kp simboliškai matydamas visą laiką beveik visada beje sėdėdavau toj toj vietoj nors ten būdavo skirstomos tos vietos vieną kartą stengdavausi tą pačią užsibūinti na o kairėje pusėje yra knygos kuri šiom dienom jau irgi turėtų iškeliauti į į spaustuvę

dedami paskutiniai taškai ant tiesa čia pavadinime buvo ant archyvų nosinė svarbiausia nepamiršti uždėti nes ilgą laiką nebuvo tai va tai čia yra to viso darbo rezultatas dokumentų rinkinys gana storas toks tomelis beveik 600 puslapių ir šiandien aš ir norėčiau galbūt tikrai ne ne ne ne ne kažkaip tą pačią knygą čia apibūdinti ją aptarti bet tiesiog pabandžiau išsirinkti keletą temų tokių klausimų į kuriuos kuriuos čia šiandien pabandysiu pateikt atsakymus remdamasis daugiausia tais e šiokiais tokiais atradimais archyve kurie galbūt kai ką ir keičia apie tai ką mes esam įpratę apie tą laikotarpį galvoti ir pasakoti tai ketuus

tokius klausimus aš sau įsikėliau tai vienas kodėl gi šventasis sostas nepripažino sovietinės lietuvos aneksijos ne tiktai de fakto bet ir djų yra egzistavo lietuvos atstovybė prie šventojo sosto visą laiką antras klausimas ką ir kaip šventasis sostas žinojo apie lietuvos žydų bendruomenės likimus nacių okupuotoje lietuvoje trečias klausimas formuluotas kaip palaikyti nepakenkiant e tai kaip šventasis sostas na bandė reaguoti į lietuvos reokupacija ir partizanų 48 metais atvežtus į į vakarus na tokį dokumentų paketą na ir galiausiai paskutinis man man šiaip linksmiausias klausimas bet auditorijai turbūt ne tiek gal įdomus tai kaip gi kaip gi čia traktuoti tą

vyskupų kelių lietuvos pasitraukimą iš uojamos lietuvos ar tai yra evakuacija kaip jie patys aiškino bandė parduoti visą šitą ir vatikanui ar vis dėlto pabėgimas tai iškart galiu pasakyti kad vatikano vatikanas vienareikšmiškai tai vertino kaip dezertiravimą iš mūšio lauko ir atitinkamai iūrėjo į vyskupus tiek tada ir pabandysiu tuos klausimus mus aptarti šiandien toliau tai čia pradėt gal reikėtų kalba apie tą pirmą temą e pacituojant lietuvos įgaliotąjį ministrą prie šventojo sosto kuris įteikė skiriamuosius raštus po tam tikros laikinos diplomatinių santykių krizės laikinos tai kelis metus trukusios buvo paskirta 39 metais spalio 18 di atėjęs popiežiui pijui 12am

teikdamas tuos raštus pristatė jis lietuvą cituojant jo kalbą kaip katalikijos avanpostą jos priešakinę sargybą ir tvirtovė šiaurėje tai čia reikėtų gal pasakyti jeigu kalbant apie tokius jau vaizdinius tai šventasis sostas irgi kažkiek panašiai galbūt žiūrėjo į lietuvą tuo metu tiesa čia tos metaforos naudotos truputį galbūt buvo niūresnės tai dažniausiai ir aš čia minėsiu kelis kartus gal savo paskaitoje e buvo apibūdinama lietuva bendrai baltijos kraštaai šiaip nebuvo išskiriama lietuva kaip atskiras kažkoks vienetas tie niūrūs ir tamsūs kraštai rytų tuose dažniausiai arba tie daug daug kančių ir išbandymų patyrę kraštai tai kai girdvain stasys girdvainis vos įgaliotasis

ministras prie šventojo sosto įteikinėjo tuos raštus pats jis asmeniškai turbūt dar netikėjo kad per kad jau po devynių mėnesių sovietų armijos daliniai kurie spalio 18ą jau buvo dislokuoti lietuvoje žingsniuos laikinosios tostinės gatvėmis ir jam teks galvoti apie savo tolesnį likimą e tačiau taip taip jau nutiko kaip kaip mes žinom ir nėra iš tiesų aišku kada tiksliai ir kodėl vatikane buvo nutarta lietuvos aneksijos nepripažinti ir leisti lietuvos atstovybei veikti toliau kaip nu juridiškai pilnateisiam subjektui tai manytina kad apsispręsti visų pirma padėjo didžiųjų valstybių parodytas pavyzdys kai kurių 40ų metų liepos pabaigoj dar vien vienas turbūt švento

sosto apsisprendimą palengvinęs veiksnys buvo tai kad šventasis sostas niekada neturėjo jokių diplomatinių jokių oficialių santykių su sovietų sąjunga na o neegzistuojant santykiams lietuvos atstovybės egzistavimas bent kaip tuo metu matyta formaliai niekaip negalėjo ir trukdyti nu tai kam čia tada ją naikinti tai visa tai turbūt čia nereikėtų ir vatikano archyvų taip išmąstyti ir tokias prielaidas kelti susipažinus gi su tais naujai atvertais šventojo sosto archyvais galiu kelt dar vieną papildomą prielaidą tai yra kad prie lietuvos kad lietuvos atstovybės prie šventoj sosto išsaugojimas buvo kartu ir pasekmė nepavykusio mėginimo kit statusu tiesa bet išlaikyti švento sosto buvimą sovietų

okupuotoje lietuvoje e nors vatikane jokių iliuzijų dėl lietuvos kaip savarankiško valstybinio subjekto tolesnio egzistavimo jau nuo birželio vidurio tikrai neturėta atrodo kad vat būtent stengtasi išlaikyti ko kiek įmanoma ilgiau prezenciją švento sosto visų aneksuojamų baltijos šalių sostinėse tiek ilgai kiek bus įmanoma net kai tas marionetinis liaudies seimas paskelbė apie tarimą lietuvos valią stotį į sovietų sąjunga nuunciatūra kaune vis tiek planavo tęsti savo veiklą tarsi niekas nebūtų pasikeitę apsimesdami kad niekas nevyksta e o čia jau kažką bu a gerai nunsijus kuris kaip matom atvyko į lietuvą tiktai 40ų metų balandžio pabaigoje o jo daiktai atkeliavo iš

viso birželio net pradžioje nes ten pasimetė ne į tą laivą įdėjo tai aišku jisai visiškai nebuvo nenorėjo niekur važiuot atgal ką tiktai apšilęs čia kojas ir išsikraustęs daiktus juo labiau vasarą kur ten dabar važiuot į romą atgal tai jis rugpjūčio pirmą dieną 40 metų rugpjūčio pirmą dieną gauna iš užsienio reikalų ministerijos nota kur pranešama kad lietuvos vyriausybė kokia ten bebūtų tuo metu lietuvoj e nutraukė nuomos už nunciatūros butą mokėjimą kaip kas kas kas anksčiau buvo daroma nuncijus visiškai ramiu veidu padėkoja už vyriausybės malonų įsipareigojimą tą daryt anksčiau ir tiesiog praneša kad yra pasirengęs ateityje pats

viską susimokėti tai čia rugpjūčio pirma diena jau tačiau man pasirodė dar įdomesnis vienas valstybės sekret vat šventojo sosto valstybės sekretoriato vidinio susirašinėjimo dokumentas ten yra tokios protokoliniai išrašai iš audiencijų su popiežiumi tai vienoje iš viename iš tokių protokolinių išrašų valstybės sekretoriaus antro žmogaus po popiežiaus susitikimo su popiežiumi e tame dokumente yra užfiksuota paties popiežiaus reakcija į iš kauno gautą nuncijaus centozo telegramą ta telegrama ateina iš kauno į romą rugpjūčio 15 dios ryte rugpjūčio 15os ir šita žinute arkivyskupas centozas perduoda vėlgi iš užsienio reikalų ministerijos gautą pranešimą kad nunciatūra laikoma nustojusi egzistuoti nuo rugpjūčio 8 dios

ir kad ministerija išreiškus įsitikinimą kad vatikanas daugiau nepripažins lietuvos ministro prie šventojo sostą kuris cituoju dėl atsisakymo pripažinti naują dalykų būklę yra netekęs pilietybės ir daugiau nebegalės įvažiuoti į lietuvą tai tą pačią tą pačią dieną vykusios audiencijos metu popiežius išsako tokią nuomonę šituo klausimu vėlgi cituoju jo šventenybė galvoja kad galbūt reikėtų atsakyti pažymint jog vyriausybės laikysena bažnyčios atžvilgiu ir pats faktas kad nenorima leisti apaštaliniam nuncii pasilikti nors kaip paprastam apaštaliniam delegatui nenuteikia pozityviai priimti pareikštą pageidavimą datos pabaiga ten praktiškai toką tik žinutė ir yra tai čia reikia turbūt pasakyt t teisybės deli kad kitą dieną

pagal šitą popiežiaus tokią ištarą suformuluotas telegramos nunci siuntimas buvo sustabdytas tačiau vis dėlto man atrodo pats faktas kad popiežius taip šneka leidžia daryt prielaidą kad iki tol iki rugpjūčio 15 dienos bent jau būt tam tikrų diplomatinių gal ne tik diplomatinių pastangų pratęsti kažkokį kokį tai tą apaštališkai buvimą kaip aš sakau net ir jau formaliai aneksavus lietuvą toje sovietų lietuvoje gal ir nu gal pats numatomas tas atsakymas į šitą telegramą nunsijaus gali būti interpretuojamas kaip toks pridengtas pridengtas susitarimo pasiūlymas maždaug jeigu buvęs nunsijus lieka lietuvoj toliau kaip apaštalinis delegatas ne kaip diplomatinis atstovas bet kaip popiežiaus

atstovas kaip bažnytinis atstovas tuomet mes e ir lietuvos ministrą įtikinsim palikt savo postą romu ir važiuotti į jungtines amerikos valstijas tai būtent tokia nu sakau toks nu savotiško dylo galimybė kaip tik ir buvo ta ta galimybė padidino tai kad ministras irdvainis jau birželio pabaigoj suvokdamas kad kas čia atsitiko jis jau buvo paskelbęs šventajam sostui valstybės sekretoriatui apie savo planus baigti savo misiją ir prašė šventojo sosto diplomat parūpinti jam vizą į jungtines amerikos valstijas čia įdomu gal dar ir tai kad būtent rugpjūčio 16 dieną tai būtent nu kitą dieną po po to po to jau į

ta atsakomoji telegrama buvo sustabdyta ir tas pats girdvainis valstybės sekretoriaus pavaduotoju montini parašo laišką kuriame jau informuoja apie pasikeitusius savo planus ir pasiryžimą likti romoje visateisiu diplomatinio korpuso nariu čia žinoma tuo aš nieko niekaip nenoriu pasakyt kad lietuvos diplomato persigalvojimas kažkaip tai pakeitė vatikano planus paskatino vatikaną atsisakytų kažkokių galbūt netiesioginių derybų su sovietais čia gal greičiau netgi buvo priešingai jau iki tol nematant jokių kad sovietai čia parodytų geranoriškumą aiškėjus kad arkivyskupui centozai nori nenori vis tiek teks krautis vėlaminus ką tik [Muzika] iškraustytus tai tai ne tik buvo ta atšaukta telegrama kuri buvo jau paruošta bet

ir tada jau rugpjūčio 16 neliko jokių kliūčių saugoti sa tą diplomatinį statusą lietuvos atstovai paskirtam ne tos sovietinės vyriausybės o laisvos lietuvos vyriausybės taip tai dabar kitas tas mano suformuluotas klausimas apie apie vatikano žinojimą ar nežinojimą kas gi čia vyksta tose tamsiose ir niūriose rytų žemėse rytų teritorijose tas klausimas iš tikrųjų aktualus ne tiktai mums vos lietuviškai istoriografijoj bet ir tarptautiniame kontekste nes būtent ta kaip žinia popiežiaus girdėjimo negirdėjimo matymo nematymo tylėjimo netylėjimo problema a ua akivaizdoje yra vienas iš tų labiausiai debatuojamų klausimu naujausioje bažnyčios istorijoje ir nu ne tiktai tai ką gi žinojo iš

tikrųjų žinojo mane nustebino aš tikėjausi kad žymiai daugiau žinojo jeigu paimtumėm laikotarpį nuo 41 metų v nuo birželio nuo birželio pabaigos iki tų metų pabaigos gruodžio 31 dienos tai i esmės turim tris n lietuvių svetimšalių pranešimus du yra e vatikano nunsiaus berlyne arkivyskupo arsenigo pranešimai ir vienas tėvo jezuito karolio fulsto kuris čia grįžo į lietuvą u vokiečiams okupavus ją tai visuose tuose trijuose pranešimuose yra lygiai po vieną sakinį apie tai tai pirmas beje informuoja apie tai karolis fulstas rugpjūčio pradžioje 41 metų tai jo nu be didesnės simpatijos glaustai tačiau labai iškalbingai apibūdina jisai kauno žydus

ištikusią katastrofą taip cituosiu tą vieną sakinį š jo praneš kaune 10.000 žydų sušaudyta daug pabėgo likusieji nešioja dovydo žvaigždes neturi teisės naudotis šaligatviais žydų perkėlimas į getą viljampolėje vyksta pilnu tempu turi baigtas turi būti baigtas iki rugpjūčio 15 dios viskas daugiau nieko nuncijus berlyne remdamasis iš lietuvos gaut tais pranešimais 41 metų spalio pabaigoj žydus taip pat čia įvardijo labai glaustai kaip beje kaip labiausiai nukentėjusią visuomenės grupę jo tas sakinys skamba taip nuo pastarojo meto politinių sukrėtimų labiausiai nukentėjusiais taip pat ir lietuvoje turi būti laikomi žydai taip pat ir dėl to kad yra įtarinėjami ar kaltinami

buvę bolševikų valdžios informator informatoriais rusų okupacijos metu e dar po poros mėnesių perteikdamas naujienas va kaip tik v iš to tiek daug išbandymo išbandymų patyrusio krašto jis vėl nepamiršta paminėt sakinys dar trumpesnis mirtina žydų medžioklė atrodo tęsiasi nors pastarųjų jau sumažėjo iki kelių dešimčių tūkstanų tai galima čia tada sakyti kad na vokiečiams įžengus į buvusią sovietų sąjungos teritoriją tos prasidėjusios vietos žydų žudynės vatikanu aišku nebuvo jokia paslaptis tačiau tos na tokios labai trumpos glaustos informacijos na jos nebuvo tais ką galėtumėm sakyti kažkokiais išsamiais pranešimais išsamiomis padėties aptarimais ir vėlgi dar kartą akcentuoju tai ne pačių

lietuvių o svetimšalių refleksijos gautos vėlgi ne ne ne nu išskyrus fulsto atvejų tais dviem atvejais jos gautos jau per tarpininkus iš kitų tai pirmą ir paskutinį kartą paskutinį akcent uoju kartą lietuvio tiesa klausimas ar lietuvio žvilgsniu pamatytos ir aprašyt žydų tragedijos liudijimas šventą sostą pasiekė tik 42 metų pavasarį valstybės sekretoriato raštinė tąkart gavo emocingą ranka rašyta beveik dviejų puslapių laišką italų kalba pasirašyta un profesore vienas profesorius ant voko kaip siuntėjas beje nurodytas episkopus telsiensius telšių vyskupas tuo metu bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos referentų atsakingų už baltijos šalių reikalus dirbęs kunigas antonijo samore prieš karą dirbęs vatikano

anunciatūroje kaune gerai žinojęs visus lietuvos vyskupus ir jų braižą čia parodė išskirtinį šaltinių kritikos pavyzdį jis iškart identifikavo kad tai negali būti telšių vyskupo laiškas e nes vieną tai jis pažinojo jo rašyseną žinojo kad tai ne jo rašysena žinojo kad telšių vyskupas nemoka itališkai ir kad ant voko ne nebūtų klaidingai užrašę savo titulo lotyniškai be to dar vienas jo argumentas būtų nebūtų siuntęs tokio laiško oficialiu paštu ir čia apžiūrėjus tik iš tikrųjų tą voką nes yra ir vokas tai yra ir pašto ženklai ir cenzūros beje antspaudos tai panašu kad jis iš tikrųjų buvo siųstas iš

lietuvos e o autorius buvo tikrai gerai informuotas apie apie žudynių mastą ne tik lietuvoje bet baltijos šalyse bendrai netgi šiek tiek jį padidino čia turbūt reikėtų pažymėti kad nebūdingai tuometiniam galim sakyt taip lietuviškam diskursui šio laiško autorius neneigia lietuvių plataus traukimo kaip jis rašo į teutonų organizuotas žudynes e ir dar kitas tvirtino kad prieš žydus vykdomas teroras lietuvoje smarkiai lenkė ankstesnius sovietų teroro mastus tai lietuviškam diskursui kaip žin buvo toks linkęs buvo tą sovietinį terorą iškelti kaip tokį baisesnį ir ir platesno mąstą na svarbiausias šito profesoriaus laiško sekinys paskatinti šventą sostą imti žygių kad būtų

gelbėjami bent likę gyvi pakrikštyti žydai bet ir šitas jo kvietimas raginimas liko neišgirstas nei ant samorė parengto šito laiško nu santraukos lydraščio nei ant paties laiško ne nėra jokių jokių rezoliucijų jokių aukštesnių valstybės sekretoriato pareigūnų jių rezoliucijų prierašų todėl čia galima tik spėt kad visų pirma anoniminė laiško autorystė neaiškus jo maršrutas automatiškai nu vatikano akyse smarkiai sumenkino jo vertę nu ir jis tiesiog kaip kiti panašūs laiškai buvo padėtas į stalčių bet dar kartą noriu akcentuot tai ir yra vienintelis lietuvio su klaustuku toks išsamesnis liudijimas bet vatikano nu kuris griežtai labai laikėsi tą labai skrpulingai žiūrėjo

į informacijos patikimumo problema akimis nu anonimk ir anonimk mes nieko negalim čia to spręsti nemažai informacijos os apie žydų padėtį skirtingose šalyse šventą sostą antro pasaulinio karo metais pasiekdavo per jį nu sakyčiau netgi užplūdusius pavieniųmenų ar net organizacijų prašymus padėti paskyroms nu tam nu tuo metu tikrai mirtinam jau pavojui buvusioms atsidūrusioms žydų šeimoms ir netgi yra atskiras specialus fondas tame istoriniame valstybės sekretoriato archyve kur ten aš rodžiau tą darbo vietą savo kur ir dirbau daugiausia e seriją žydai ir jis yra dabar jau visiškai suskaitmenintas ir skirtingai negu kiti fondai yra prieinamos nuotoliniu būdu tai kas

kas a norėtų domėtis kažkokiomis atskiromis istorijomis tai ten medžiagos tikrai yra labai daug tai bet čia noriu pasakyt kad tarp nu tų kelių tūkstančių pagalbos ieškojusių ir tokiu būdu atsidūrusių vatikano akiraty asmenų yra tiktai keli pavieniai atvejai kuometė prašyta padėti lietuvoje dar dar gyviems gyviems žydams ar jų šeimoms didžioji dauguma tų prašymų ateidavo iš vokiečių okupuot satelitais paverstų vakarų vidurio šiaurės europos šalių kur buvo aišku ir žymiai daugiau galimybių bent laikinai išvengti suėmimo ir ir deportacijos į tus naikinimo stovyklas kurios buvo tuose niūriuose ir tamsiuose rytų kraštuose na o ištraukt žmones iš nusikaltėlių rankų vokiečių

užimtoj anksčiau sovietų sąjungos aneksuotoja teritorija praktiškai jau tuo metu nebebuvo jokių galimybių e to paties mano minėto archyvo direktoriaus johano nu aš visada ne rizikuoju neištarti šito pavadinimo iš keturios priebalsė karto aš vadinu jį xu johano xo parengtoje knygoje kur būtent ir remiasi šituo fondu daugiausiai jisai tai irgi yra tik du yra iš viso 18 skyrelių tokioms skirtingoms istorijoms kaip pvezdžiams ir tiktai du iš tų 18 skirelių būtent yra pasakojimams skirti skirtiems apie tas tamsias ir nerias vietas rytuose nu ir netgi tie keli atvejai kur ir šitoj knygoj aprašomi daug daugiausia yra būtent apie pastangas

padėt tiems kas buvo į tas naikinimo vietas naikinimo lagerius atvežti iš kitų europos vietų ne vietini ddams vienas iš kelių su lietuvą susijusių pagalbos prašymu vatikaną pasiekė 42 metų pradžioj tai lietuvos atstovybė prie šventojo sosto tuomet perdavė iš jav žydų ortodoksų rabinų sąjungos pirmininko gautą prašymą kur buvo prašoma kad popiežius galbūt galėtų padėti kaip nors iš kauno į lisaboną išvykti vyriausiajam lietuvos rabinui abraomui dofberšapiro ir jo šeimai tai reaguojant į šį prašymą a bažnyčios nepaprastųjų reikalų kongregacijos sekretorius relata stardini mano labai mėgstama istorinė asmenybė tai kaip ir visais kitais atvejais nu davė instrukciją parėdimą nunciu

berlyne kad jis jį ištirtų šitą reikalą čia irgi galbūt verta pacituot jo tą lydraštį kuris irgi atspindi tą tokią vatikano pozicija tai prelat stardin rašė taip man nėra paslaptis kad kompetetinga valdžia vargiai svarstytų tokio leidimo išdavimą vis dėlto turiu garbės atkreipti jū ekscelencijos dėmesį į šį atvejį jeigu matytumėt kad yra galima ir tinkama kokiu nors būdu pasidomėti minėtų ponu tai bet byloje nėra arkivyskupo ar sanigo jokio atsakymo į šį laišką todėl manau kad na nunsis neįžvelgia galimybės nei kokios nors racijos šiuo atveju ką nors ką nors daryti ką nors veikti o gal tiesiog nutarė nesivarginti

bet netiesioginį tokį berlyno nuncijaus atsakymą galima išskaityti iš keliais mėnesiais vėliau jo rašyto pranešimo adresuoto valstybės sekretoriui kur jis na taip apibūdina savo sakyčiau visišką neįgalumą šiuo klausimu ir dar viena citata su skaudama širdimi turiu pripažinti kad čia niekas neturi galimybės gauti tikrų žinių apie ne arijus veikiau netgi nepatartina jais domėtis kadangi atrodo jog čia siekiama su deportacija ištrinti bet kokius deportuotojų pėdsakus dabar neleidžiama pareikšti net menkiausio prašymo ne arijų labui tokia štai nunsijus ištara savarankiškų galimybių patikrinti duomenis apie tose tamsiose ir niūriose rytų vietose vykstančius baisumus vatikanas taip ir neturėjo neturėjo ir tuomet kai

42 metų rugsėjį valstybės sekretoriato biurą pasiekė du gana išsamūs liudijimai apie žydų žudinnes rytų lenkijoje tai buvo lvyvo graikų katalikų metropolito andrejaus šeptickio išsamus ganėtinai toks pranešimas popiežiui p pijui 12 apie padėtį jo metropolėje po vokiečių invazijos taip pat ir jav prezidento specialaus pasiuntinio myono teiloro perduotą memorandumą kur nu remiantis liudininkais iš lenk lkijos irgi gana plačiai apie tai kalbama tai čia gal apibendrinant jau šitą mano atsakymą į į tą iškeltą klausimą turbūt galima būtų sakyti taip be kelių labai bendro pobūdžio sinių mano cituotų berlino nunsiaus pranešimuose užuominų kituose liudijimuose vatikanas iš esmės turėjo jeigu

kalbam apie nu tiesiogiai iš lietuvos ateinančias žinias apie tai tai tiktai tą telšių vyskupo apsimetusi anoniminio profesoriaus laišką kurį kaip minėjau vargu ar jis galėjo laikyti na kažk kokiu patekimu liudijimu patekimu dokumentu skirtingai nei iš latvijos lenkijos ar ukrainos iš lietuvos vyskupų taip ir nebuvo sulaukta konkrečių informacijų šia tema o būtent vyskupų pranešimai jeigu jie nu identifikuojama kad tai yra tikrai vyskupų pranešimai buvo na šventojo sosto požiūriu tas patikimiausias šaltinis kurio kuriuo jie gali gali pasitikėt tokių pranešimų kadangi nebuvo tai galima sakyti kad vatikanas laikė kad jisai nieko nežino apie tai kas vyksta čia tikrai

nu ta prasme patikrintai kaip jie įsivaizduoja patikimumo na pasiuntinybė prie švento sosto šiuo klausimu irgi buvo menkas arba sakyčiau netgi joks pagalbininkas tai aišku ir tokiomis aplinkybėmis tada buvo sunku tikėtis kad ką nors dar galima čia ištraukti iš iš tų niūrių ir tamsių rytų žemę taip tai trečias tas klausimas jau čia taip ilgai nešnekėsiu nebijokit e dabar dar vienas tas toks vėlgi šventojo sosto požiūriu va sarbaus apsisprendimo metas tai ką daryti 44 metų vasarą nu tuo laikotarpiu iš esmės per tuos metus nuo 44 metų vasaros iki 45 metų vasaros kai na t sovietų pamažu vėl

užimamų baltijos valstybių tarptautinio statuso perspektyva tuo metu tebebuvo neaiški ir iš vatikano vatikano kalvos bent jau taip atrodė kad yra neaiški ir dar gali būti keičiama tai čia reikėtų pažymėti kad šventasis sostas iš tikrųjų mėgina imtis diplomatinių priemonių baltijos šalių valstybingumui kažkaip tai atkovoti e tai čia 44 metų liepos pabaigoje jungtinės karalystės ir jav atstovams prie šventojo sosto yra įteikiama valstybės sekretoriaus nota kur išreiškiama susirūpinimas cituoju dėl likimo kuris skirtas šioms vargščiams tautoms dar vienas epitetas daug kartų patyrusiom stiprių išbandymų toliau ten atsižvelgiant į tai kad na atsižvelgiant į religijos padėtį sovietų sąjungo kad tas

pats gresia čia ir ir ir baltijos šalių katalikams šiose teritorijose na vėlgi argumentavimas būtent iš religinės perspektyvos na ir galiausiai kad viso to būtų išvengta geriausias sprendimas švento sosto požiūriu būtų tai kad tų teritorijų laikinas administravimas būtų pavestas sąjungininkų okupacinei valdžiai dalyvaujant svarbiausia kad dalyvautų tuose toje administracijoje ir jungtinės valstijos bei didžioj britanija turėtų savo atstovus kaip ne vienas kitas vatikano pasiūlymas stabdyti sovietų įsigalėjimą europoje taip ir šis deja taip ir liko neišgirstas vakarų sąjungininkų e gana greitai įsitikinus savo tų diplomatinių pastangų paveikti didžiųjų valstybių sprendimus vergždumu vėlesniais metais siekiant dar labiau nepabloginti į didelę

bėdą patekusių lietuvos katalikų padėties buvo nuosekliai vengiama bet kokių viešų paramos lietuviams deklaracijų manyta kad jos niekaip nepake lietuvos geopolitinių realijų tačiau galėtų atkreipti sovietų dėmesį ir suteikti jiems pretekstą dar smarkiau pulti katalikybę ir popiežių tai čia kaip [Muzika] pavyzdį tokios reakcijos galima būtų šiek tiek stabtelėti ties 45 metų vasarą romos lietuvių pateiktą kreipimąsi prašiusi popiežiaus viešos moralinės paramos lietuvių tautai ir kažkokio tai tokio viešo viešo gesto tai vėlgi čia pacituosiu nuomonę kuri yra labai rezervuota dėl tokio prašymo tačiau id idant galėtų veikti su tam tikra sėkmės tikimybe šventasis sostas atsižvelgiant į bendrą jo santykius

su su suinteresuotomis galybėmis ir ypač su sovietų sąjunga būkle privalo elgtis išmintingai ir labai realistiškai varge atsidūrusių tautų atstovai tokiais momentais žvelgiantys į šventąjį sostą kaip į savo vienintelę viltį dažnai yra linkę tai pamiršti jie norėtų gestų ir viešų deklaracijų negalvodami kad tai galėtų iš karto sugadinti jų reikalą užuot jam padėję švento sosto atakymas kuris galėtų nuskambėti kaip viešas pritarimas nagrinėjamo laiško projekte išdėstytam požiūrį kaip ir tiesiog vien vien kokio nors jame pareikšto prašymo patenkinimas pavyzdžiui paraginti katalikų pasaulį melstis už lietuvos likimą patektų būtent į tokių gestų ir deklaracijų kategoriją gestų kurios galėtų jiems pakenkti

tai vat šitas cituotas gana ilgas fragmentas mano požiūriu leidžia teigti kad tokia atsargi pozicija rodė ne tiek pasyvumą e kiek galbūt tokį vieną pamatinių popiežiaus pijaus 12o diplomatijos principu kuris buvo sutvirtintas pirmiausia karo metų patirties tai yra kad visus švento sosto viešus veiksmus nukentėjusių nuo totalitarinių režimų labui reikia kelis kartus pasverti nes visuomet esama rizikos kad užuot padėję tie vieši kažkokie pareiškimai gali jiems dar labiau pakenkti tai tuo metu labai nesenos šviežios šventojo sosto patirtis su holokausto aukų gelbėjimu buvo tas svarbiausias ventyras ir kitais panašiais atvejais kaip šiuo taip pat analogiškai elgtis ir komunistiniu režimu

atžvilgiu tą netiesiogiai beje patvirtina e mano mėgstamiausio herojaus tato tardini svarstymai to paties lietuvių memorandumo projekto paraštėse labai mėgo tokias rašyti ilgesnes rezoliucijas kur išdėstydavo manau sąmoningai ateičiai istorikams savo savo pasvarstymus tai čia jis taip ir rašė pirma lietuvių kreipimasis skatina galvoti apie milžinišką neteisybių priespaudos ir savivalės sankaupą nuo kurios šiandien kenčia ištisos tautos antra tai milijonų milijonai žmonių jų pusėje yra tiesa ir teisingumas ir nebūtinai visada turi triumfuoti mielai ir neteisybės trečia taigi šventasis sostas vienintelis tiesos ir laisvės gynėjas pasaulyje negali būti abejingas tokių piktadarybių ir daugybės nelaimėlių prašymų akivaizdoje ketvirta tai ką daryti

kliaustosi čia ir yra sunkumas [Muzika] tai sakyčiau spėčiau turbūt du dalykai kad tinkamo atsakymo į šį tokį amžiną klausimą nei prelatas stardinį nei popiežius pijus 12asis ilgai taip ir nerado ką daryti ir vėlgi ta išliekanti sakyčiau jau latentinė tuo metu ateinančios informacijos patikimumo problema manding bent iš dalies paaiškina ir sakyčiau itin rezervuotą itin rezervuotą vento sosto santykis su antisovietine ginkluota rezistencija rytų europoje ir konkrečiai lietuvoje tai kaip minėjau 48 metų rudenį tas lietuvos partizanų atstovo atvežtas dokumentų paketas tame tarpe ir lietuvos katalikų laiškas popiežiui gana ilgas ir įsamus jisai pasiekė švento sosto valstybės sekretoriato raštinę

e referentas parengė jo jau kaip visada rūpestingai ir tvarkingai santrauką kad popiežiui supažindinti bet reakcij yra labai santori kažkokio tai nei nei kažkokių komentarų ant tų santraukų nėra nei nieko o galiausiai tame atsakyme lietuvių tautiniam delegatui tarp koordinavusiamelovado pabėgėlių stovyklose vokietijose vokietijoje kanonininkui feliksui kapočiui buvo labai tokia m trumpa bendro pobūdžio frazė frė kuri vėliau bus kartojama kaip tokia šabloninė klišė ir kituose panašiuose atsakymuose tai skambėjo taip šventasis tėvas kuris teikiasi peržiūrėti minėtus raštus su dideliu skausmu priėmė žinią apie kuo sunkiausias gyvenimo sąlygas primestas jo vaikams tuo tarpu jis kaip ir anksčiau nesiliaus siekti kad

būtų gerbiamos visų tautų prigimtinės ir pamatinės teisės viskas tik tiek taigi jau čia manęs ne vienas klausia žmogus tai kaip ten buvo su tuo partizanų laišku ar jisai buvo vatikane vatikane ir kokia čia reakcija sukėl neturiu ką atsakyti nėra reakcijos praktiškai nėra na ir paskutinis klausimas apie tuos vyskupus trumpai tai kaip minėjau lietuvos atstovybės išlaikymas prie švento sosto be jokios abejonės buvo labai reikšmingas toje lietuvos okupacijos nepripažinimo byloje tačiau pačiam vatikanui po antro pasaulinio karo akivaizdžiai aktualesn atrodė kiti tiek lietuvių tiek ir kitų kitų vidurio rytų europos tautų reikalai jeigu taip vertinant visumą po karinio

tos litonistinių dokumentų masyvo tai galim sakyt kad prioritetiniai vatikano uždaviniai šiuo laikotarpiu yra lietuvių karo pabėgėlių materialinė globa kelovados jų selovodos organizavimas ir sovietų okupuotų valstybių bažnytinės administracijos tęstinumo problema jos užtikrinimas tai jau užsiminiau pačioje pradžioje dar kartą pasakau kad romoje nuo pat pradžių labai kritiškai vertintas kai kurių lietuvos vyskupų pasitraukimas iš sovietų irokupuojamo krašto dar 44 metų rudenį valstybės sekretoriate savais kanalais patirta kad pačių vyskupų tam pateikiama versija pardavinėjimą versija neva juos privertė iš lietuvos išvykti besitraukiantys vokiečiai kad ši versija nelabai turi pagrindo e 44 metų spalio pabaigoje tas tas pats relatas tardini ifruota

telegrama nunciuj berlyne ar senigo irgi paveda duoda tokį nurodymą viską gerai apgalvojus ir vykdant šventojo tevo garbingąjį paliepimą prašau jūsų ekscelencija pareikšti reicho vyriausybei šventojo sosto nuostabą apgailestavimą ir susirūpinimą dėl neteisingų priemonių panaudotų prieš latvių ir lietuvių vyskupus kurie buvo priversti palikti savo sostus jo ekscelencija taip pat esi prašomas pasiūlyti v armijos vyskupui užimti tokią poziciją panašaus spaudimo akivaizdoje ir pozicija taip apibūdinama šventas lūkestis išreiškiamas toks šventasis sostas viliasi kad nuspręsite kaip dera sielų gerovei gerai pasvėręs galimas sunkias savo galimo pasitraukimo pasekmes taigi dabar jau matydamas kaip kad lietuvių vis lietuvių ir latvijų vyskupai sudreifavo

pabėgo duoda aiškų nurodymą armijos vyskupui nu duoda aiškiai suprasti kokio apsisprendimo iš jo laukiam nu po poros savaičių nunsijus pavyzdingai instrukcijas įvykdė ir atraportavo atgal pildydamas šį nurodymą jis perdavė trečioą reicho vyriausybėi tą švento sosto susirūpinimą kodėl čia tuos vyskupus jie evakuavo tačiau nuncijus neb išgirdęs tokį paaiškinimą prioritetine tvarka buvo evakuojami labiausiai pavojuje esantys intelektualai raginant juos išvykti bet neverčiant to daryti daug vyskupų kalbama pasiliko lietuvoje tai manytina kad toks nelabai heroiškas vyskupų poelgis buvo viena priežasčių lėmusi šventojo sosto sprendimą ir dėl ir dėl jų palikimo nu savotiškoje nuošalėje arba aš kaip čia irįrašiau ant

atsarginių suolelio organizuojant tą lietuvių pabėgėlių sielovadą vokietijoje čia be to turėta duomenų kad arkivyskupo skvirecko galimas paskyrimas lietuvių sielovados vokietijoje vadovu gali būti nepriimtinas ir okupacinėms sąjungininkų struktūroms nes šis buvęs jų požiūriu pernelyg lojalus naciams na ir dėl to 46 metų pradžioje nuolatiniu tautiniu delegatu kuris buvo atsakingas už lietuvių salovados pabėgėlių stovyklose organizavimą buvo paskirtas mano jau minėtas kanunininkas feliksas kapočius kuris buvo pavaldus popiečiaus misijos vadovui vėliau apaštaliniam vizitatoriui vokietijoje dėl tokio imo vyskupai pabėgėliai aišku usigavo santykiai su tuo delegatu visą laiką buvo komplikuoti ir vatikano atstovų paaiškinimas kad šitai popiežius nenorėjęs vyskupų pažeminti ir

nieko iš jų čia neatimanys jie patys apsisprendė jiems patikėtą jurisdikcija savo vyskup ose palikti visa tai ganytojų kartėlio ko gero nesumažino tikt gal tik dar labiau užaštrino nepavydėtina jų situaciją nes tas tokios savigarbos tokio sakyčiau aristokratiško požiūrio į savo pareigas supratimas ypač arkivyskupui skvireckui sėdinčiam čia soste viduryje buvo ypatingai bud d ingas ir tą savo personą jis žiūrėjo labai jautriai beje čia šitame e dokumentų rinkinyje kuris iškart po naujų metų pasirodys bus ir vienas skyrelis apie vyskupo skvirecko kitus e nesmagumus santykiuose su šventuoju sostu konkrečiai apie jo santykius su kazimierietėmis dėl kurių jam gresia suspenso

ipsofakto jeigu jisai ne ne ne nevykdys vatikano nurodymu nu bet čia aš jau tiktai intrigą plėtodamas užsimenu apie tai šiandien turbūt tai vertintumėm kaip piktnaudžiavimo galia atvejai na ir kaip tos sakyčiau didėjančios frustracijos išraiška turbūt galima interpretuoti reg regensburge tuo metu laikiną prieglubstį radusio vyskupo vincento brizgio puoselėtus planus 46 metais grįžti į sovietų sovietų lietuvą tai 46 metų pavasarį jis kreipėsi į kano misijos sekretorių prašydamas romoje išsiaiškinti ar šventasis sostas neturėtų nieko prieš jeigu jis bandytų kažkaip slapta grįžti į lietuvą tai pasak tarpininko dar viena jau čia paskutinė priešpaskutinė citata jis neslepia nuo savęs sunkumų

ir pavojų žino kad jo gali laukti kalėjimas internavimas arba deportacija tačiau mano kad ir būdama kad ar būdamas tėvynėje ar tremtyje galėtų nuveikti daugiau gero nei pasilikdamas vokietijoje vėlgi tas pats monsinjoras stardini ant šiuo reikalu parengtos pažymos iškalbingai brūkštelėjo vos vieną vieną žodį pagirtina tai tokia nuomonė neilgai trukus buvo ir perduota ir vyskupui brizgiui pareigingai bet čiau manau kad pastarasis laukia truputį kito atsakymo galvojo kad čia jį puls atkalbinėti nuo tokio ryžtingo žingsnio ir tokio kankiniško apsisprendimo bet nu kai sužinojo kad perarddinį girė jo pastangas tai jisai galiausiai apsigalvojo atsisakė savo ketinimų nu ten ne

ne ne čia aš jau taip tiesiog naratyviškai taip galbūt būt užakcentuoju bet ten jisai bandęs aiškinti kad čia vat gavo gavo signalų kad jeigu jis grįšęs į lietuvą tai tikrai 100% pateksęs į į lagerį kad jokių šansų nėra k čia nu jau būtų tiesiog toks ėjimas į į į į į kalėjimą tai ten iš esmės įtikino jisai vatikaną kad gal čia ir nereikia jam tai va tai ir na tada čia keli paskutiniai galbūt apibendrinimai ai čia ne tas čia tai čia tris turbūt moralus galima iš visų tų istorijų ir čia daugelio tų citatų išvesti tai

visų pirma akivaizdus vatikano požiūrio kiekis e čia kiek galima ilgiau iš iš išlaikyt savo tą buvimą tuose okupuojamuose sovietų užimamuose kraštuose nu turbūt spėjant numatant kad e tas išlikimas bet kokia forma bent kažkiek galėtų švelninti tą katalikų padėtį tai tiek ir tas vat bandymas kažkaip išlaikyt tą apaštalinį delegatą lietuvoj net ir sovietų okupuotoj lietuvoj ir po to tas nusivillimas pasitraukusis visk skupais kad jie čia pabėgo išsigandę o galėjo galbūt čia likti su ganomaisiais ir juos kažkaip bent morališkai palaikyti kitas kitas dalykas tai vėlgi nu ką ir ne kartą sakiau tai tas didelis informacijos vis dėlto

stebėtinai didelis informacijos deficitas atrodo taip iš pažiūros tų nu kažkaip tų dokumentų yra daug tose bylose bet nu didelę jo dalį sudaro toks nu sakyčiau balastas tai yra įvairios išeivi atsiųstos vatikanui brošiūros e arba tiesiog pranešimai apie tai kas yra lietuvoje bet nu vatikanas į tai visą laiką žiūrėjo labai skeptiškai ypač per pirmąjį dešimtmetį neesžinojo nu kad išeiviai nu neturi jokio realiai ryšio normalaus su su su su talininę sovietų lietuvą ir kad tie visi pranešimai nors ir yra labai daug žodžių tuose pranešimuose bet vertės toje informacijoje nedaug nu ir vat būtent tas šaltinių patikimumo problema

visuomet buvo nu nu mes gal ne sunkiai turbūt įsivaizduoti kaip kaip skurpulingai tas tas buvo vertinama bet kokia bet kokią informacija tuose pranešimuose tai nu jeigu jau anoniminis tas pranešimas ar jis atėjęs iš politinių veiksnių o antisovietinę rezistencijaiko akimis žiūrint yra politinis veiksnys jis nu visada sukuria tą distanciją jeigu tas būtų tarkim kad ir lietuvių laiškas popiežiui pasirašyt tarkim kokio nors dvasininko ar bent ar ar juo labiau vyskupų tai būtų visiškai kitoks požiūris nu ir trečias dalykas tai tas patirties perimamumas kad negalima žiūrėt izoliuotai į vatikano reakcijas į sovietų okupaciją lietuvoje izoliuotai nuo ankstesnės jo

patirties patirtis anstesniais metais santykios su holokaustu su šaukų gelbėjimu patirtis išmokė ventą sostą vieno dalyko kad nu ta prasme e būtent pirmiausia nepakenkti tiems persekiojamiem persekiojamiesiems o bet koks viešas pareiškimas jų įsitikinimu 95% įsitikinimų jų buvo būtent pavojus pakenkti labiau pakenkti negu pagelbėti tai toks toks požiūris toks įsitikinimas jisai ilgai buvo ir po antro pasaulinio karo amžininkų akimis teisingas ir čia tiktai nuo septinto dešimtmečio vidurio su visu tuo bendrai holokausto [Muzika] atminties kultūros lūžiais po aichmano proceso ir galbūt kažkiek ir sąmoningo komunistinių slaptųjų tarnybų veikimo informacinio karo lauke pasekoje tada jau tas ir ateina hitlerio

popiežiaus tylinčio popiežiaus vaizdinys ir ir panašūs bet toje artimoje perspektyvoje tokia pozicija nepakenkti persekiojamiesiems visų buvo pripažįstama kaip pasiteisintas tai savaime suprantama kad ir toliau jos buvo laikomos kol jinai kol jinai vatikano požiūriu veikia ir yra teisinga tai va tai nieko aš daugiau neturiu [Plojimai] jums ačiū tai man atod pagal žandrą priklauso klausimai kaip ir vis